Lietuvoje yra du populiariausi žaidimai – krepšinis ir „Kas kaltas“
2019 m. balandžio 26 dieną Tauragės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras organizavo savižudybių prevencijos mokymus įstaigų specialistams. Juos vedė Europos sertifikuotos psichologės Lietuvoje klinikinėje ir sveikatos srityje: profesorė dr. Nida Žemaitienė ir Valija Šap.
Jos atvirai kalbėjo apie stresą, psichologinį skausmą ir savižalą, dalijosi išgyventomis istorijomis, kartu svarstė, kaip nuspėti gręsiantį pavojų ir padėti kenčiančiam žmogui, į diskusiją aktyviai įtraukė mokymų dalyvius. Vėliau buvo analizuojamos konkrečios situacijos, specialistai demonstravo profesinius įgūdžius, kaip kalbėtis su žmogumi, turinčiu minčių apie savižudybę, kaip formuluoti klausimus, kaip atsakingai pasiūlyti pagalbą ir komunikuoti, įtraukiant į pagalbos teikimą kitus specialistus. Daug dėmesio buvo skiriama kalbėjimui žmogui priimtina kalba, jo „neužvertimui“ pasiūlymais ar nurodymais.
Lektorės kalbėjo apie stresą, kurį kiekvienas patiriame kasdien. Valija Šap stresą palygino su skola: „Stresas kartais yra toks baisus dalykas, kad negrąžinta 20 eurų skola yra vieni juokai“. Gyvenime sutinkame įvairių žmonių, tarp jų ir tokių, kurie tik ir laukia progos ką nors įskaudinti. Mes jų neišvengsime, tačiau galime nuo jų atsiriboti.
Profesorė Nida Žemaitienė rekomendavo po sunkaus streso pasistengti nemiegoti bent kelias valandas, kad stresas ir negatyvas nesugultų į ilgalaikę atmintį. Reikia leisti emocijoms išsiventiliuoti, išsilieti, nes jas užlaikius ta „tiksinti bomba“ neišvengiamai sprogs.
Psichologės pabrėžė, kad net 25 procentai Lietuvos paauglių „susitinka“ su depresija. Vaikų depresija pasireiškia daug stipriau nei suaugusiųjų, tačiau yra sunkiau pastebima, nes dažnai nematome tipinės depresijos formos. Vaiko nuotaikos ar elgesio pokyčius dažnai esame linkę nurašyti paauglystei arba mokymosi krūviams.
Norėdami padėti, turime gebėti „skaityti tarp eilučių“ ir laiku suvokti, kad jiems reikia pagalbos. Venas iš požymių, išduodančių vaiko depresiją, yra skausmas, - jiems nuolat kažką skauda. Tokie vaikai puikiai geba dangstytis po įvairiomis kaukėmis: vienas vaikas užsidengia savigynos kauke – jo nemėgsta, bet bijo, kitas mėgina būti kvaileliu – juokina aplinkinius, nors pats viduje jaučiasi blogai. Tokie vaikai dažniausiai nemoka atpažinti savo jausmų, girdėti savęs, todėl negeba girdėti ir kitų. Pasimetęs, piktas vaikas turi gauti dėmesio, supratimo, o ne dar daugiau baimių.
Esame įpratę bėgti nuo problemos, į ją nereaguoti arba kažką kaltinti. Tipinės frazės: „jei nenori ir nereikia“, „tu pats dėl visko kaltas“. Turime ieškoti sprendimo, stiprinti ir palaikyti, kad toks žmogus pereitų per savo menkavertiškumą, nes kitaip jis gali priimti blogus sprendimus, o „atgal“ parvilioti vaiką yra labai sunku. Mokyklos bendruomenė ir tėvai, emociškai sutrikusius vaikus perkelia iš vienos mokyklos į kitą, nes mano, kad jie ten jausis geriau, išsispręs visos problemos. Deja, taip nenutinka, nes problema keliauja kartu. Tai tas pats, kas sėdėti auditorijoje, kurioje kalbama mums nežinoma kalba, - mes nieko nesuprantame ir bijome, kad tik kas nors nepaklaustų.
Tėvai ir mokytojai neretai vaikams sako, kad jie galėtų mokytis geriau, tačiau kas tai yra „geriau“? Tai lyg tas pats, kas vyras sakytų savo žmonai, kad ji galėtų būti geresne žmona. Ką tai reiškia? Daugiau gaminti, daugiau būti su sutuoktiniu, ar atvirkščiai, - duoti jam daugiau erdvės? Vaikai to „buvimo geresniu“ be detalizavimo taip pat nesupranta, nes jie ir taip daro viską, ką gali. Juk jei žmogus pats matytų savo problemas, jam nereikėtų mūsų pagalbos.
Pastebėta, kad vaikai labai dažnai kalba tėvų žodžiais, pavyzdžiui, kodėl vaikai bijo policininkų? Nes tėvai kažkada jais juos baugino patys: „jei būsi blogas, atvažiuos policija ir tave išveš“. Ar toks elgesys yra gerai? Mes patys medžiojame nesėkmes, puolame replikuoti, nepagrįstai gąsdinti, hiperbolizuoti, o tai jau gali privesti ir prie rimtesnių problemų.
Lektorės aptarė ir savižalos bei savižudybių temą, padėjo įsijausti į tokio žmogaus savijautą ir suprasti, ką jis tuo metu išgyvena. Save žalojantis ar bandantis nusižudyti žmogus tuo metu jaučiasi ir galvoja visai kitaip, nei mes, todėl nevalia skubėti teisti. Mes dažnai galvojame, kad ketinantis nusižudyti žmogus yra savanaudis, palieka vienus vaikus ar mylintį vyrą/žmoną, tačiau tai tik mūsų mintys.
Psichologinis skausmas kenčiantįjį paveikia taip, kad jo mąstymas labai susiaurėja ir imama matyti tik viena išeitis. Jis galvoja, kad be jo, - tokio menkaverčio, - kitiems bus tik geriau ir t.t. Tokiems žmonėms nedelsiant reikia atramos, jie patys jau nebeieško pagalbos, pagalba turi pas juos ateiti pati. Labiausiai jiems reikia žmogaus, kuris kalbėtų jų kalba.
Vyrams daug sunkiau pripažinti, kad jiems kažkas blogai, nes jie mažiau bendrauja, mažiau išlieja savo emocijas nei moterys. Jau nuo mažens berniukams yra kalama į galvą, kad nerodytų savo jausmų („neverk, būk vyras“, „verki kaip maža mergaitė“ ir t. t.), todėl taip palaipsniui prislopinamos emocijos. Psichologės tvirtina, kad jei vyras kreipiasi pagalbos, reikia padėti nedelsiant, nes daugiau jis tikriausiai ir nebeateis. Meilė ir saugumas yra labai svarbūs visiems žmonėms. Turi būti bent vienas žmogus, su kuriuo būtų galima palaikyti ryšį, kuris mylėtų be vertės sąlygų, - tiesiog tokį, koks esi.
Emocinė (psichologinė) pagalba telefonu: https://socmin.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/socialine-integracija/emocine-psichologine-pagalba-telefonu
Visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Gema Nairanauskaitė
